Miniatiūristas

Jessie Burton romanas ‘Miniatiūristas’ mane iškart patraukė savo aprašymu:

* Vieną 1686-ųjų rudens dieną aštuoniolikmetė Nela pasibeldžia į prabangaus namo duris turtingiausiame Amsterdamo kvartale. Po trumpos tuoktuvių ceremonijos, įvykusios prieš mėnesį, ji atkeliavo iš kaimo, kad pradėtų naują gyvenimą kaip garsaus pirklio Johaneso Branto žmona……Johanesas pasirodo tik vėliau ir dovanoja jai ekstravagantišką vedybų dovaną – spintelės dydžio tikslią jų namo kopiją. O įrengti ją imasi paslaptingasis Miniatiūristas. Netrukus išaiškėja, kad mažyčiai jo kūrinėliai pačiais netikėčiausiais būdais atkartoja tai, kas vyksta didžiajame name ir, rodosi, geba atskleisti ateitį.

Knygą nusipirkau iš karto ją pamačius. Nekantriai laukiau tos akimirkos, kai pabaigsiu savo esamus skaitinius, bei galėsiu paimti į rankas ‘Miniatiūristą’.

Bent dėl vieno mano nuojauta neklydo – nuo šios knygos buvo tikrai sunku atsiplėšti. Nors internete skaičiau ne vieną atsiliepimą, kad žmonėms užtruko laiko įsivažiuoti, man kažkaip atsitiko priešingai. Į istoriją įsitraukiau nuo pirmųjų puslapių.

Visa bėda tame, kad iš šio romano tikėjausi šio to daugiau. Lyg ir paslapties įminimo apie patį miniatiūristą (?). Tačiau paaiškėjo, kad jokios didelės intrigos šioje vietoje nėra. Tiesą sakant, man atrodo, kad tas lėlių namelis tiesiog liko antraeiliame vaidmenyje. Buvo prirašyta daug, bet apie nieką. Nors pavadinimas bei knygos aprašymas leido suprasti, kad tai turėtų būti istorijos vinis, jei miniatiūristo ir dovanoto namelio nebūtų apskritai, viskas taip ir tekėtų sava vaga, jis tik gražus priedas prie pasakojimo.

Be visa ko, šiek tiek kitokį istorijoje sau piešiau ir Nelos vyrą Johanesą. Jo paslapties atskleidimas buvo ne netikėtumo, o greičiau jau – nusivylimo faktorius. 🙂

Šiokia tokia (labai didelė) užuomina į istorijos baigtį duodama jau pirmuosiuose knygos puslapiuose, dar Nelai neatvykus prie savo naujųjų namų durų. Jei būčiau žinojus, būčiau nė neatsivertus. Tačiau kažkas pakuždėjo man tuos pirmuosius puslapius antrą sykį perskaityti knygai neįpusėjus, o suvokimas, ką ten radau, mane nuliūdino. Žodžiu, jei nenorit susigadinti sau intrigos, pradėkite nuo tos vietos, kai Nela stovi ir laukia, kai jai atvers namo duris.

Nenorėdama pakenkti ir per daug atskleisti tiems, kas dar knygą tik planuoja atsiversti, daugiau nelabai galiu ką papasakoti.

Esmė tokia, kad knygą perskaičiau labai greitai, į istoriją įsijausti ir prie veikėjų prisirišti man neužtruko. O užvertus paskutinį romano puslapį, mane aplankė paprasčiausias nusivylimas jo baigtimi veikėjams. Ir kad miniatiūristas čia nebuvo toks jau reikšmingas… Sakyčiau, būtų galima knygą pervadinti kaip nors kitaip.

Pliusą norėčiau uždėti, mano nuomone, labai gražiai viršelio iliustracijai.

Mano vertinimas 3,5/5.