Nekaltųjų kaltė

Kai tik pradėjau skaityti, atrodė, bus eilinis smagus detektyvas – lyg žiūrėčiau vieną iš „CSI“ serijų. Kuo toliau, tuo labiau šis romanas darėsi tamsesnis, suktesnis, gilesnis, nešvaresnis ir visoks kitoks -esnis. 

Grįžusi iš atostogų Italijoje, Lora Flečer randa vyrą negyvą, o namą — apgultą paparacų. Ar ji šokiruota? Taip. Ar labai išgyvena? Ne. Ypač kai vyresnysis inspektorius Tomas Daglasas pasidalija įtarimais, kad Hugas žuvo nuo moters rankos. Lora visada žinojo nesanti vienintelė moteris Hugo gyvenime. Ir ne vienintelė turėjo motyvą jį nudėti.

Daglasui kapstant vis giliau, paaiškėja daugiau nešvarių Hugo Flečerio paslapčių. Vis dėlto niekas neprilygsta Loros saugomai paslapčiai, kuri galėtų padėti nubausti kaltuosius — arba amžiams sugriauti nekaltųjų gyvenimą.

Iš pradžių ėmiau spėlioti, kas toji žudikė? Niekaip neišsirinkau iš savo dviejų variantų, tačiau viskas pasakojimo eigoje apsivertė aukštyn kojom! Pasidarė svarbu ne tai, kas nužudė Loros vyrą, o KAS PER ŽMOGUS BUVO tas jos vyras.

Istorija sumaniai aprašyta iš kelių perspektyvų, į pasakojimą įtraukti nužudytojo žmonos laiškai savo geriausiai draugei (šiaip jau, labai abejoju, kad kuri nors moteris savo draugei tokius detaliai asmeniškus laiškus rašytų, geriau jau autorė būtų pavertusi juos dienoraščiu, bet ne man spręsti…) . Visa knyga – tarsi Loros vyro portreto dėlionė. Detalė po detalės ir gaunam pilną paveikslą.

Man knyga paliko tikrai gerą įspūdį. Nebuvo šauniausiai, kaip tik galiu įsivaizduoti, aprašyta istorija, tačiau tai, ką ji papasakojo mane kažkaip… sakyčiau, lengvai sukrėtė. Ne vienam žmogui vėliau ją perpasakojau. 😄 Tikrai rekomenduoju detektyvų mėgėjams! O aš nekantrauju paskaityti ir kokią nors kitą tos pačios autorės knygą.