Vakarų fronte nieko naujo

Rašydama apie Remarko knygą, jaučiuosi, galima sakyti, net nesmagiai. Kas aš tokia, kad aiškinčiau visiems tai, ką jau ir taip patys žino, girdėjo. Romanas seniausiai visų įvertintas. Ar ne geriausiai apie tai pasako faktas, kad vos išleistas naujas knygos leidimas, kaip matant buvo išpirktas? 🙂 Gerai, kad mano mylimas tėtis turėjo kelis senesnius egzempliorius ir vieną man padovanojo. Ačiū, tėti. 

„Vakarų fronte nieko naujo“ yra romanas su kuriuo rašytojas išgarsėjo bei buvo labai prieštaringai vertinamas, jau vien laikmečio ypatumai ką reiškia !! (1929m, Vokietija). Tai knyga, su kuria turėtumėte pradėti savo Remarko „kelionę“. Nors aš pirmiausiai perskaičiau „Trys draugai“, o visai gaila – paeiliui skaitant, visas knygas galima išgyventi daug rimčiau. 

Ne pro šalį, prieš skaitant, būtų pasidomėti ir apie pačio rašytojo gyvenimo istoriją. Žinojimas, kad autorius pats dalyvavo pirmąjame pasauliniame kare, tik sustiprina įspūdžius. Atrodo, kad viskas, kas jau ir taip labai realistiškai aprašyta, įgauna dar didesnį tikrumo prieskonį.

Nežinau, ar dėl to, jog pasauliniai karai bei tarpukaris  yra mane labiausiai dominantys istoriniai laikotarpiai, tačiau VISOS Remarko knygos man atrodo puikios. O pastaroji, „Vakarų fronte nieko naujo“ apskritai tapo visų laikų mano mėgstamiausia knyga. Paliko labai stiprų įspūdį.

Norintiems atsipalaiduoti ir per vasarą perskaityti lengvą romaniuką, šios knygos geriau nesirinkti. Ne veltui ir pati E. M. Remarką dažniausiai renkuosi rudeniui. Taip pat knygos nesiūlyčiau labai jaunai audotorijai. Jei būčiau knygą skaičiusi dar mokykloje, manau, kad būčiau ją išgyvenus kiek kitaip, tuo metu į viską žiūrėjau kur kas atsainiau. 🙂

Mano įvertinimas, žinoma, ♥♥♥♥♥/5.

Ericho Maria Remarque‘o (1898-1970) romanas „Vakarų fronte nieko naujo“ (1929), viena iškiliausių ir populiariausių XX a. pasaulinės literatūros viršūnių, laikomas bene išraiškingiausiu „prarastosios kartos“ rašytojų manifestu ir įtaigiausiu kūriniu apie karą. Paprastomis, natūraliomis ir lakoniškomis stilistinėmis priemonėmis Remarque‘as užčiuopė ir įprasmino pagrindinio herojaus Pauliaus Boimerio ir jo bendraamžių, atsidūrusių mirties akivaizdoje, dvasines būsenas.