Pusiau pasiklydęs

Gerai… šios trilogijos pliusas tas, kad ji baigiasi ITIN ORIGINALIAI ir netikėtai. Kai užverčiau paskutinius puslapius, mano galvoje buvo ‘Kas per…?’. 

Jei nuoširdžiai tai… Jei būčiau žinojusi kaip ši istorija klostysis, tikriausiai į rankas nebūčiau ėmusi nė vienos iš trijų knygų. Nors visos jos skaitėsi tikrai lengvai (didelės raidės, trumpi sakiniai, trumpi skyriai), siužetas nebuvo super įtraukiantis, tos vietos, kurios TURĖJO būti keliančios nerimą ir įtemptos, manęs nepaveikė. Skaičiau gana abejingai. Nesuprantu kam tos trys knygos. Viską, kas nutiko, laisvai būtų galima sutraukti į vieną tomą! Tiesiog norėjau baigti ką pradėjau ir sužinoti kaip gi pagrindiniam veikėjui, Neitanui, viskas susiklostys. O susiklostė įdomiai. Neslėpsiu – atomazga šiek tiek mane nuliūdino.

Ir vistiek negaliu neigti, kad istorija išskirtinė, kitokia. Atrodo, autorė nebandė niekam įsiteigti. Knyga yra tokia, kokia yra, viskas.

Meilės istorija, kurią čia sutinkame,  taip pat mums šiek tiek neįprasta – dviejų vaikinų. Bet dabar jau visai džiaugiuosi, kad tai per daug neafišuojama, neskelbiama ant viršelio, aprašymuose. Tikiuosi, kad daug kam padės praplėsti požiūrį ir tokius santykius priimti kaip visiškai normalų dalyką, atsiras daugiau panašios literatūros.

Trumpai tariant, pati istorija man pasirodė aprašyta vidutiniškai įdomiai, tačiau patiko kai kurios detalės, kurios buvo tikrai originalios ir savitos.

Koks simbolinis knygos viršelis…