“I don’t want to blend,” Etalon whispered. “I want to belong.”
Operos Fantomo perpasakojimas savaip, per autorės A. G. Howard prizmę.
Jauna mergina, vardu Rune, turi kone stebuklingų gebėjimų. Niekur nesimokiusi ji turi nuostabų operinį balsą, talentą sudainuoti net pačius sudėtingiausius kūrinius. Problemėlė – kartais viena daina ją gali taip fiziškai išsunkti, kad Rune tiesiog krenta be sąmonės. 😮
Į muzikos mokyklą, sudegusį ir atrenovuotą muzikos teatrą, Rune patenka per pažintis, ne visi studentai merginą maloniai sutinka. Kyla šiokia tokia sumaištis. Negana to, Rune jaučia, kad ją nuolat kažkas stebi. Nuo vaikystės apsėsta Gaston Leroux pasakojimo apie Operos Fantomą, mergina yra beveik tikra, jog ją persekioja pats didingasis muzikos genijus.
O iš tiesų, tai ją stebi jaunas vaikinas su kuriuo mergina pasąmoniškai bendravo nuo mažens, sapnuose. Tik pati nežino, kad vaikinas nėra tik vaizduotės vaisius. Deja, jis nenori merginai pasirodyti, nes turi užslėptų kėslų. Ketinimai negražūs, klastingi. Vaikinui jie labai prieštaringi, nes… Rune jam labai patinka. Ne. Ją jis tiesiog MYLI.
Knygoje palengva vystosi istorija, atsiskleidžia personažai, aiškėja paslaptys. Istorija ITIN GLAUDŽIAI susieta su pačiu Operos Fantomu. Kai išsiaiškinau kas ir kaip, vietomis net išsižiojusi skaičiau kaip patiko. 😆
Nors, turiu pripažinti, kad pradžia buvo sunkoka, lėta. Nemažai nesupratau dėl savo anglų kalbos spragų. Teko šiek tiek pasidomėti ir pačiu G. Leroux kūriniu. Tačiau įpusėjus, jau negalėjau knygos paleisti iš rankų. Labai labai. 😍 Gana originali istorija, nieko panašaus nesu skaičiusi. TODĖL natūralu, kad goodreads.com profilyje ši knyga nėra itin aukštai įvertinta. Tai nėra visiškai POP’sinis pasakojimas.
Man, iš visos širdies sakau, paliko puikų įspūdį. O kam nepatinka visokie magiški ir paslaptingi dalykėliai, geriau neskaitykit.