Su šia knyga, kaip esu kažkur minėjusi, vėluoju į traukinį. Tuo metu, kai ji buvo ‘ant bangos’, aš skaičiau kur kas rečiau, net negalėčiau pasakyti kokie skaitiniai mane tuo metu traukė. Ir nežinau kur išgirdau apie ‘Sielonešę’, bet jos pavadinimas man labai įsiminė. Pasižymėjau, kad ateityje reikia būtinai perskaityti, tačiau net nežinojau apie ką ši knyga pasakoja. Tiesą sakant, taip ir nepasižiūrėjau į aprašymą iki tol, kol neatsiverčiau pirmųjų jos puslapių.
Niekada nebuvau didelė ‘Saulėlydžio’ sagos fanė, tačiau perskaičiau visą jos seriją, man tikrai patiko. Knygas įveikiau, jei gerai pamenu, per kokią savaitę. Gal todėl, iš tos pačios rašytojos (Stephenie Meyer) nesitikėjau nieko gero. Galvojau, kad visi pirko ‘Sielonešę’, nes tikėjosi kažko panašaus į įtraukiantį pasakojimą apie vampyrus, kad tai tik išpūstas burbulas ir t.t. Dabar galvoju, kad ‘Sielonešės’ istorija kur kas originalesnė:
Žemę užvaldo ateiviai – sielos. Jos apsigyvena žmonių kūnuose, užvaldo jų sąmonę ir ištrina asmenybes, taip jie tampa tiesiog marionetėmis – sielonešiais. Žemėje telikę vos keletas žmonių, ir jie slapstosi…
Pirmasis šimtas knygos puslapių man skaitėsi sudėtingai, vis bandžiau suvokti kaip tie ateiviai veikia, koks jų tikslas, mane itin trikdė ateivių vadinimas sielomis. Vėliau, negalėjau nuo knygos atsitraukti.
Mintyse susidėliojau visus taškus ant i, tapo aiškiau.
Ateiviai žmones laiko žiauriomis būtybėmis, kurios Žemėje kelia chaosą ir skausmą. Jie užvaldo jų sąmones tam, kad planetą apsaugotų nuo jų pačių. Sukuria gyvenimą, kuriame niekas nemeluoja, nejaučia pykčio, laikosi taisyklių, tiesiog bijo smurto, ir taip toliau. Žmonės, kurie bėga ir stengiasi išsaugoti savo žmogiškas asmenybes, laikomi maištininkais, yra gaudomi tam, kad į juos būtų įkūnyti dorumo kupini ateiviai.
Tik vėliau ateiviai pastebi, kad stiprios žmogiškos asmenybės nepasiduoda, pilnai nepriima ateivių, jų sąmonės pilnai negalima ‘išplauti’.
Žodžiu, ateivė Klajoklė užėmė merginos Melani kūną, tačiau ne sąmonę. Tokiu būdu kūną valdė Klajoklė, tačiau abi veikėjos mintimis galėjo kalbėtis tarpusavyje. Melani liko lyg ir įkalinta savo pačios kūne.
Ateivė, mintyse matydama merginos prisiminimus, ima jausti tuos pačius jausmus Melani artimiesiems. Tampa neabejinga tiek jos jaunesniam broliukui, tiek kažkur paliktam maištininkui vaikinui. Kyla abipusis troškimas mylimuosius apsaugoti. Palikti tokius, kokie yra, neleisti jų asmenybėms pranykti, jei bus sugauti kitų ateivių. Noras vėl juos pamatyti ir įsitikinti, kad viskas gerai, veda merginas vaikinų ieškoti.
Bėda tame, kad žmonės įsikūnijusius ateivius gali lengvai atskirti iš išvaizdos, todėl tiek Melani, tiek Klajoklei kyla grėsmė, kad suradus žmones, jie paprasčiausiai merginas nužudys. Ateiviais jie nepasitiki, todėl įrodyti, kad pasąmonės viduje vis dar gyva tikroji asmenybė – sunku…
Meilės trikampis/keturkampis, fantastinis pasakojimas apie ateivius, pamąstymai apie žmogiškumą, bandymą įsitvirtinti, troškimą išlikti… Tiesiog įtraukianti istorija. Radau viską, ko paprastai noriu iš knygos.
Vienas dalykas, prie kurio galėčiau prikibti, tai ‘ieškotojos’ vaidmuo knygoje. Man pasirodė nelabai logiškas jos užsispyrimas, tikslas surasti Klajoklę/Melani. Taip pat, su logika šiek tiek prasilenkia ir jos pačios žiaurumas. Juk tai ateiviams nepriimtina, nežinoma? Net tada, kai visiškai nepavyksta užvaldyti žmogaus sąmonės, ateiviai vengia bet kokio smurto, tą puikiai parodė pagrindinė veikėja. Na, kažkas man čia ne visai išbaigta, bet tai nekeičia pačio fakto, jog knyga, mano skoniui, beveik puiki.
Mano vertinimas 4,5/5.