Oficialus knygos aprašymas apačioje
Paskutinę Kiera Cass „Atrankos“ serijos dalį perskaičiau gerokai vėliau, nei tikėjausi. Praėjusiais metais buvo išleista tiek daug knygų, kurias norėjau įsigyti, kad „the Crown“ vis keliavo į skiltį _laikinai atidedu._ Nors visas šios serijos dalis pradėjau (ir norėjau pabaigti) pirkti anglų kalba, įprastai dar tekdavo gerokai palaukti, kol parduotuvių lentynose pamatysiu lietuvišką versiją. O šį kartą viskas buvo priešingai. Kai internetas tiesiog _apipylė_ mane lietuvaičių nuotraukomis ir atsiliepimais apie „the Crown“, susinervinau, kad visos jau žino kažką, prie ko aš dar net neprisiliečiau.. :)) Taip ši knyga ir tapo mano 2017-ųjų PIRMOJI. Startavau visai neblogai.
Kadangi istoriją toliau pradėjau sekti po didelės pertraukos, buvo sunku prisiminti visus veikėjus. Keli vardai man nieko nesakė, teko atsiversti ankstesnę knygą ir susirasti, tai apie ką gi aš čia skaitau.
Skaitant, mano pirmoji mintis buvo tokia, kad autorė bandė „išspausti“ kažką iš istorijos, kuri jau turėtų būti baigta. Kaip koks atsidėkojimas visiems skaitytojams, kurie liko susižavėję Amerika ir Maksonu. Jų rolė čia buvo gana svarbi. Vis tik, kai jau pradėjau tikėtis, kad būtent jie savo dukters gyvenimo keblumus ir išspręs, Amerika ir Maksonas tiesiog… liko kažkur nuošalyje. OK, įrodymas, kad knyga ne apie juos. 🙂
Kai puslapių liko visai nedaug, ėmiau truputį panikuoti, kaip istorija išsispręs per kelis paskutinius knygos skyrius? Hmm, taip ir pasirodė, kad pabaiga šiek tiek išskubėta, su drastiškais pokyčiais. Nors tokios pačios mintys mane buvo aplankiusios ir verčiant paskutiniuosius trečiosios dalies „The One“ puslapius. Gal tai toks rašytojos braižas/stilius?
Jei nuoširdžiai, tai „The Crown“ ir Idlinos istorija, mano nuomone, toli gražu neprilygo pasakojimui apie Amerikos „atranką“. Bet negalėčiau šios knygos įvertinti mažiau, nei 4/5, vien jau dėl sentimentų. O ir šiaip… visai pamokanti istorija, kad įvairius dalykus gyvenime verta rinktis širdimi, o ne tiesiog patogiausius variantus.
Idlina laukia dienos, kai visi jaunuoliai iškeliaus iš rūmų ir ji ramiai galės atsidėti karalystės valdymui. Tačiau mamos liga ir brolio dvynio pabėgimas iš rūmų apverčia jos planus aukštyn kojom. Mergina suvokia nebenorinti likti viena ir svajoja apie laimingą Atrankos pabaigą, tokią, kokią prieš dvidešimt metų patyrė jos tėvai. Kartu ji trokšta karalystės gyventojų palankumo, kurio, priešingai nei tėvai, stokoja. Valdinių akyse Idlina tėra išlepinta ir išdidi princesė, nesidominti paprastų žmonių gyvenimu. Ar jai pavyks pakeisti tokį jų požiūrį, ar ledinę valdovės širdį ištirpdys bent vienas vaikinas?
Skaitykim kartu, Gabrielė